Supervizijos istorija

19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje supervizija buvo suvokiama kaip mokymas dirbti, kad kokybiškai būtų atliktas darbas. Tai buvo profesinė priežiūra ir kontrolė, kuomet mažiau patyrusio specialisto darbą prižiūrėjo labiau patyręs specialistas. Kai kuriose profesijose (medicinoje, psichoterapijoje, psichologijoje ir kt.) ir šiandien išlikusi tokia supervizijos samprata.

Supervizijos raidai didelę įtaką padarė „Balint grupių“ veikla, suaktyvėjusi apie 1950 m. Po Antrojo pasaulinio karo Michael Balint (vengrų kilmės psichoterapeutas, Z. Froid mokinys) sukūrė ir Jungtinėje Karalystėje išpopuliarino refleksijos grupes gydytojams psichoterapeutams.“Balint grupių” tikslas – darbe kylančių problemų su sunkiais pacientais aptarimas, pasidalinimas patirtimi, darbo rizikos, streso pasekmių, “perdegimo” prevencija. “Balint grupės” ir dabar populiarios kaip sveikatos priežiūros specialistų grupinė supervizija , – tokios grupės veikia ir Lietuvoje.

Apie 1950 m. supervizijos idėja ir tradicija iš JAV atkeliavo į Olandiją. Netrukus ji išplito Vokietijoje, Austrijoje, D. Britanijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, kitose šalyse.

1970 – 1980 m. supervizija Europoje įsitvirtino kaip paslauga, o vėliau ir kaip profesinė veikla, kuri apėmė istoriškai ankstesnę sampratą – profesinė priežiūra, praktikos refleksija, pasidalinimas patirtimi, taip pat integravo naujas idėjas – skolinius iš organizacinės psichologijos, sociologijos, psichodramos. Žinios apie organizacijas, vaidmenis jose, socialines kompetencijas, savivaldą ir t.t. tapo svarbiu elementu supervizijoje.

2004 m. Lietuvoje buvo parengti pirmieji supervizoriai – profesinių santykių konsultantai, o jau 2005 m. supervizija buvo apibrėžta Lietuvos teisiniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose kvalifikacijos kėlimą.

Šiandien Lietuvoje supervizijos paslaugomis naudojasi tiek vadinamosios santykio profesijos (mokytojai, psichologai, medikai, socialiniai darbuotojai, etc.), tiek viešasis sektorius bei verslo pasaulis.